Azartiniai žaidimai ir religija

Square

Ankstesniame straipsnyje aptarėme įvairius mitus, kurie supa azartinius lošimus. Šįkart pakalbėsime apie tai, kaip susiję azartiniai žaidimai ir religija. Aptarsime krikščionybę, islamą bei judaizmą.

Azartiniai žaidimai ir religija krikščionybė

Azartiniai žaidimai ir religija: krikščionybė

Populiarioji kultūra sudaro įspūdį, kad azartiniai žaidimai, ypač lošimo namuose, yra visuomenės grietinėlės užsiėmimas, gražių, turtingų žmonių reikalas, o įprastam vidutiniokui dažnai gresia įvairiais nemalonumais, visų pirma – liguista priklausomybe.

Realiame gyvenime su kazino smarkiai konkuruoja loterijos, sporto lažybos, lošimai internetu. Televizijoje ir internete prie sporto šakų lygiomis teisėmis yra priskiriamas ir pokeris. Specializuota žiniasklaida su pasididžiavimu skelbia apie nuolatinį lošiančiųjų skaičiaus augimą.

Ar lošimas yra nuodėmė?

Azartiniais lošimais yra vadinami žaidimai arba abipusės lažybos, kurių dalyviai, siekdami piniginio laimėjimo, savo noru rizikuoja netekti įmokėtos sumos. Daugelis samprotauja taip: jei lošėjas turi savų pinigų ir nėra psichologiškai priklausomas nuo lošimo, nieko čia blogo. Net vienoje katalikų enciklopedijoje rašoma, jog lošimas „nelaikomas nuodėme ir yra peiktinas tik tokiu atveju, jei ima kirstis su pareiga“ (New Catholic Encyclopedia). Bet šiai išvadai paremti veikale nenurodyta nė viena Šventojo Rašto eilutė. Kaip tuomet į azartinius lošimus turėtų žiūrėti krikščionis? Ar Biblijos požiūriu jie toleruotini ar smerktini?

Tiesą sakant, apie lošimus Šventajame Rašte tiesiogiai nekalbama. Tačiau nereikėtų manyti, kad esame palikti be jokių gairių. Kiekvienam užsiėmimui ar situacijai Biblija griežtų taisyklių nenustato – veikiau ragina „suprasti, kokia yra Viešpaties valia“.

Moteris laiko kryželį

Laimė arba kita paslaptinga jėga

Ar pasitikėjimas laime – tik nekaltas žaidimas? Senovės Izraelyje kai kas manė būtent taip. Žmonės tikėjo, kad laimė jiems gali dovanoti didelę gerovę. Dievo požiūriu, tikėjimas laime yra savotiška stabmeldystė, nepagarba tam, kas šventa. Asmuo kliaunasi ne tikruoju Dievu, o kažkokia išgalvota jėga.

Kadangi lošiant kliaunamasi sunkiai apčiuopiamais dalykais, lošėjams, ypač statantiems pinigų sumas, belieka tikėti laime arba kitokia paslaptinga jėga, kuri neva pakreipia atsitiktinių įvykių eigą. Pavyzdžiui, loterijos bilietams parenkami laimingi skaičiai; prietaringi Mahdžongo lošėjai vengia tarti tam tikrus žodžius; į kauliukus, prieš juos metant, papučiama. Dažnai tikimasi, jog rezultatas priklausys ar bent jau gali priklausyti nuo laimės.

Nors azartiniai lošimai pareikalauja nemažai protinių pastangų, pinigai vis dėlto yra išlošiami, o ne uždirbami ar gaunami kaip atlygis už atliktą darbą ar suteiktas paslaugas. Tikimybė išlošti menka, sėkmė labai priklauso nuo aklo atsitiktinumo, tačiau viliamasi, jog anksčiau ar vėliau pasiseks. Trumpai tariant, lošėjas siekia pralobti už dyką. O tikriesiems krikščionims primenama, kad pinigus reikia pelnyti sąžiningu darbu.

Azartinis žaidimas ir religija judaizmas

Azartiniai žaidimai ir religija: judaizmas

Judaizmas – seniausia gyvuojanti monoteistinė religija, susiformavusi prieš 3500 metų Viduriniuosiuose Rytuose. Šventoji šios religijos knyga, Tora, apibrėžia žydų gyvenimo būdo gaires ir patarimus. O kadangi žydai laiko save išrinktąja tauta, tai ir jų gyvenimo būdas turėtu būti sektinu etikos pavyzdžiu kitoms tautoms.

Ar lošimas etiška veikla?

Azartinių žaidimų klausimas judaizme nėra aiškinamas vienareikšmiškai. Rabinai lošimą laiko neetiška veikla. Anot jų, kiekvienas, norintis būti teigiamu moraliniu vedliu, lošimo turėtų vengti. „Azartas yra finansiškai rizikingas ir sukelia priklausomybės pavojų, tad moraliniu požiūriu kiekvienas laimintysis iš tikro pralošia“ – sako judaizmo mokytojai.

Judaizmo atšakos Habad rabino Elizerio Dancingerio (Eliezer Danzinger) požiūris dar griežtesnis. Lošimas, anot jo, tai vagystės forma. Lažindamiesi sporte, statydami pinigus ruletėje ir žaisdami kortomis iš pinigų žmonės esą tik sukuria iliuziją, neva jie prisideda prie ekonominių procesų. Tikrovėje gi tokie veiksmai esą nesukuria nieko vertingo. Lošimas – tai beprasmis ir betikslis laiko švaistymas ir vietoj to geriau mokytis, dirbti ar padėti kitiems. Maža to, pagal žydų įstatymą „lošiantys žmonės yra nusidėjėliai, o jų įrankis – gudrybė ir apsukrumas“.

Penkiese prie stalo ir žvakės

Vis dėlto tas pats žydų įstatymas, nors ir laiko azartinius žaidimus smerktinais ir nuodėmingais, netraktuoja jų kaip nusikalstamos ydos. Asmuo, diena iš dienos lošiantis ir iš to uždirbantis pinigus, negali tapti, pavyzdžiui, liudytoju ar teisėju. Tačiau jei norėtų tokiu tapti, turėtų pirmiausiai „grąžinti kiekvieną iš kitų išloštą šekelį“. Vėlgi, kitaip žiūrimą į tuos, kurie lošia pramogos dėlei, o pragyvena iš sąžiningo darbo.

Azartiniai žaidimai šiuolaikinio judaizmo laikais

Šiuolaikinis judaizmas teigia, kad galima daryti atskirtį tarp įgūdžių ir šanso žaidimų. Pagal ją, pirmieji yra leidžiami, o antrieji – smerktini. Nuosaikieji teologai nurodo, kad įgūdžių žaidimai gali būti žaidžiami per šabą (žydų šventadienis). Tuo tarpu ortodoksų aiškinimuose per šabą draudžiami bet kokie žaidimai.

Nors žaidimai, kuriuose naudojami įgūdžiai, nėra „tokie nuodėmingi, kaip bandymai su sėkme“, vis dėlto jie laikomi didžiuliu laiko švaistymu. Tad netgi vietoj, pavyzdžiui, šachmatų, judaizmas rekomenduoja verčiau mokytis ar dirbti.

Azartiniai žaidimai ir religija islamas

Azartiniai žaidimai ir religija: islamas

Lošimą visos pagrindinės islamo srovės traktuoja kaip nepelnytą turto įsigijimą. Azartiniai žaidimai, anot Korano, priverčia žmogų pamiršti savo Kūrėją ir maldas, veda prie tingumo ir sunaikina darbo stimulus ir sukelia pagiežą bei priešiškumą.

Lošimas musulmonų kultūroje – tai pinigų ar gėrybių įgijimas ar praradimas, priklausantis nuo žmogaus valiai nepaklūstančių veiksnių. Bet koks šią savybę turintis žaidimas yra draudžiamas, jei jis žaidžiamas tikintis pinigų ar gėrybių sugrįžimo, t. y., naudos. Islamo kultūroje tai vadinama „maysir“ ir kildinama iš žodžio, reiškiančio lengvumą, nerūpestingumą, neatsakingumą. Tai nuoroda, kad pinigai ir gėrybės lošiant įgyjamos ar prarandamos lengvai.

Požiūrį į azartinių žaidimų žalą puikiausiai atspindi šis pasažas: „O jūs, kurie įtikėjote! Vynas, azartiniai žaidimai, prietarai, spėliojimai iš strėlių – yra niekinga iš šėtono darbų. Šalinkitės to, galbūt jūs tapsite laimingais.“ (5:90)

Azartinis žaidimas – vagystė?

Panašiai kaip ir judaizme, lošimus religingi musulmonai priskiria tam tikrai vagystės formai. Pinigai ir turtas, įgytas azartinių žaidimų keliu, yra smerktinas. Korano aiškintojai teigia, kad lošimas, kaip ir alkoholio vartojimas, labai greitai atveda į priklausomybę. Jos atsikratyti labai sunku, o neigiami socialiniai padariniai – neišpasakytai skaudūs. Pirmiausiai žaidžiama dėl smagaus laiko praleidimo. Laimint pradedama žaisti dėl pergalės suteikiamo pasitenkinimo. Pralaimėjus imama žaisti siekiant susigrąžinti praloštą turtą. Islamo teologai primena, kad prasilošėliai, sugriovę savo gyvenimus, pirmiausiai taip pat pradeda žaisti tik dėl smagaus laiko praleidimo.

Islamo moteris ir vaikas

Šanso arba įgūdžių azartiniai žaidimas

Kaip ir judaizmas, islamas skiria dvi azartinių žaidimų rūšis – šanso ir įgūdžių. Savaime Koranas nesmerkia nei pirmųjų, nei antrųjų. Draudimas abiem žaidimų rūšims įsigalioja tuomet, kai pradedama lošti iš pinigų. Tačiau šiuo klausimu Korano komentatoriai vieningos nuomonės neturi. „Asmuo, žaidžiantis nardus (populiarus stalo žaidimas, dar žinomas backgammon pavadinimu), laikytinas nepaklusniu Alachui ir Jo Pranašui“ (Abu Dawud, Adab, 56; Ahmad b. Hanbal, Musnad, IV, 394, 397, 400). Kiti teologai žaidimo kortomis, domino, ar tais pačiais nardais nelaiko nusikalstamu Korano dogmai, jei nelošiama iš pinigų.

Apibendrinant islamo leidimus ir draudimus, galima išskirti keturias sąlygas, kuomet religija nedraudžia žaidimų:

  • žaidimas turi netrukdyti žmonėms atlikti maldos priedermę;
  • žmonės iš žaidimo privalo nesitikėti materialinės naudos;
  • žaidimo metu žmonės privalo susilaikyti nuo nešvankaus ar agresyvaus kalbėjimo;
  • žmonės gali žaisti tik tiek, kad prie žaidimo praleistas laikas nesikirstų su darbu ar kasdieninėmis užduotimis.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *